Kaip normaliai pyktis? Kyla nuostaba. Atrodo, tam tikras intensyvumas slypi pykčio temoje.

Sekmadienį vykęs renginys buvo pirmasis, kurį vedžiau, kai kambario atmosfera prisipildė tiršto intensyvumo. Žmonės, atrodo, jaučia ilgesį to pykčio, kuris viduje prašosi dėmesio ir niekad jo nesulaukia pakankamai. Arba ilgisi “legalizuoto” pykčio, kuomet nebereiktų bijoti savo iš inercijos atliktų veiksmų, dėl kurių vėl ir vėl tenka gailėtis ir kaltę nepelnytai suverst savo emocijai.

Intuityviai, matyt, visi žinom, kad pyktis pats savaime ne tik nėra blogas, bet yra svarbus ir esminis mūsų emocinės pilnatvės elementas. Ir vakaro metu atrodė, kad žmonės, nedrąsiai tačiau neabejotinai nori prisiliesti prie savo pykčio. Leisti sau jį pilnai pajusti. Bet prieš tai juk tiek reikia nuveikti… Išmokti sutramdyti savo destruktyvius elgesio modelius, jų vietoje “įdiegti” naujus, empatijos ir konstruktyvumo sklidinus būdus veikti ir pan.

Vakro metu išsikristalizavo viena: yra daug strategijų, kaip elgtis konfliktų metu. Vieni prie jų prieis su humoru, kiti – direktyviai konfrontuodami, treti taktiškai atsitrauks. O visa esmė juk yra energija, kuri mus įgalina pasinaudoti visom šiom strategijom. Vėl ir vėl bandyti. Stengtis. Imtis atsakomybės ir veiksmų dėl savo poreikių.

Pyktis yra ta energija. Belieka ja pasinaudoti – leisti jai kilti, o tada valingai nukreipti ją norima linkme.

Po šio vakaro NVC empatiško bendravimo pamoka nugula kaip viena iš labai efektyvių strategijų bendrauti, išsakyti savo poreikius ir spręsti konfliktus. Tuo tarpu pyktis randa savo vietą, kaip esminis laidininkas tarp manęs ir veiksmo mano poreikiams patenkinti; kaip energija, be kurios dalykai tiesiog nevyktų.

Įdomu, kad vakaro metu apie 30% susirinkusių buvo tie, kurie savo pyktį pažįsta ir jį labai sėkmingai iškomunikuoja kitiems. Tačiau nori išmokti kontroliuoti savo elgesį santykiuose su kitais – jiems norisi “neišsprogti”, išmokti susivaldyti ir prieš veikiant ar kalbant pastebėti, kas vyksta viduje.

Visi likę dalyviai buvo tie, kurie 1) nepažįsta savo pykčio ir įtaria, jog jie pykčio tiesiog nejaučia, arba 2) norėtų išmokti pykti, tačiau neranda už ko užsikabinti – lyg mokytųsi vaikščioti mėnulyje, kur nėra žemės traukos.

Ir tie, ir tie, atrodo giliai viduje trokšte trokšta prisiliesti prie savo pykčio – tos energijos giliai viduje, kuri yra labai daug žadanti, kuri įgalina veikti, statyti, kurti.

Čia lieka viena užduotis. Prisijaukinti savo pyktį. Leisti jam kilti, tačiau išmokti būti su juo naujai: nepasineriant į emocijos srautą tiek, kad negebėtume priimti sprendimų.

O čia yra ko pasimokyti – tiek profesionaliems pikčiams, kuriems išreikšti pyktį lengviau nei pasikasyti pakaušį, tiek užkietėjusiems geručiams, kurių pykčio emocijos raumuo yra lengvos atrofijos stadijoje ir jį reikės gerokai pamasažuoti, kad pradėtų rodyti pirmuosius gyvybės ženklus.